Naktiniai pokalbiai

Skaitytojai manęs dažnai klausia, apie ką toliau rašysiu. Gal dabar jau apie Vaižgantą? Neketinu, sakydavau, nes daug apie šį klasiką prirašyta. Susitikimų metu Kaune nuskamba ir kitas klausimas – ar parašysite apie kunigą, poetą Ričardą Mikutavičių? Irgi neketinu, atsakydavau, dar daug jį prisimenančiųjų (nors, deja, jų lieka vis mažiau...), bijočiau jiems neįtikti, o ir mirtis jo sudėtinga, tebesklando sąmokslų teorijos... Tačiau širdies gilumoje jau daugelį metų ruseno meilė klasikui Vaižgantui, o kunigui Ričardui jaučiausi lyg turinti skolą – ne asmeninę, nors buvome geri pažįstami ir nemažai bendravome. Skola liko muziejinė. Jis brangino Maironio lietuvių literatūros muziejų, jį lankė ir, svarbiausia, buvo dosnus mecenatas, dovanojęs šimtus senų vertingų knygų, nupirktų antikvariatuose, kartais paremdavęs finansiškai. Labai vertinęs, gerbęs, net mylėjęs Juozą Tumą-Vaižgantą ir padėjęs įkurti jo muziejų. Visa tai galėjo likti ramybėje. Tokių kūrybinių planų tarsi neturėjau. Bet keista – neturėjau ir tikros ramybės. Vis dingtelėdavo mintys: aha, kunigai Juozas ir Ričardas klebonavo Kauno Švč. Mergelės Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčioje, abu ir gyveno tame pačiame bute, abu šioje žemėje sulaukė tiek pat metų, abu buvo didūs oratoriai ir pritraukė minias... Taip ir radosi ši knyga.